Meniu
Prenumerata

trečiadienis, balandžio 24 d.


Amžinas keršto ratas: rinkėjai keršija politikams, o šie – piliečiams
Ovidijus Lukošius

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei tautos medaus mėnuo baigėsi.

Taip pat gana sparčiai blėsta simpatijos Vyriausybės vadovui Sauliui Skverneliui, kuris dar visai neseniai atrodė esąs naujasis reitingų dievas. Vienas po kito skelbiami visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai siunčia aiškų signalą: neįtikėtina Ramūno Karbauskio sėkmė rinkimuose buvo ne tautos pasitikėjimo juo ar nepaaiškinamos aklos meilės S. Skverneliui išraiška, bet kerštas buvusiems valdantiesiems. Tai – nieko nuostabaus. Piliečių keršto akcijos tapo nauja tendencija demokratiniame pasaulyje. Prie Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu, be jokios abejonės, prisidėjo amerikiečių nenoras, kad aukščiausius valstybės postus dalytųsi Clintonai ir Bushai. Nors prasidedant 2016-ųjų rinkimų kampanijoms politikos ekspertai ir mėgėjai lažinosi, kas nugalės – buvusio prezidento žmona Hillary Clinton ar buvusių prezidentų sūnus ir jaunesnysis brolis Jebas Bushas. Kuo tai baigėsi, visi žinome, žiaukčioti ima ne tik amerikiečiai, bet ir visas pasaulis. Panašiai elgiasi Jungtinės Karalystės rinkėjai – už aroganciją ir nepamatuotus statymus „Brexitu“ nubaudė Davidą Cameroną, o visai neseniai skaudžiai įkando ir jo įpėdinei Theresai May. Pirmasis jau palaidojo ir apraudojo savo per anksti užgesusią politinę karjerą, antroji taip pat vargiai ilgai išsilaikys ministro pirmininko poste. Prancūzijos rinkėjai politiniam elitui kerštingai smogė taip pat be gailesčio. Garbingiausiame šalies poste Eliziejaus rūmuose įsitaisė vos kojas didžiojoje politikoje apšilęs Emmanuelis Macronas, kurio prieš metus įkurtas judėjimas „Pirmyn!“ susišlavė daugumą parlamento rinkimuose. Daug panašumų su Lietuva. S. Skvernelis, kaip ir E. Macronas, dar prieš metus vargiai galėjo svajoti apie tokias aukštumas. O Burbonų rūmus Paryžiuje užplūdę naujieji deputatai, kaip ir mūsų valstiečiai, dar ilgai klaidžios parlamentų koridoriais, ką jau kalbėti apie įstatymų leidybos, interesų ir politinių intrigų labirintus. E. Macronu kol kas žavimasi, juolab kita prancūzų keršto forma – nacionalistės Marine Le Pen pavidalu – galėjo tapti tikra katastrofa ne tik šiai šaliai, bet ir visai Europai. Bet grįžkime į Lietuvą, kurią valdo iš keršto išrinkta valdžia, ir iškelkime klausimą, ar ji irgi negali būti pagiežinga? Ne tik gali, tokia buvo nuo pat pradžių. O kad tai labai pavojinga, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ryškiausias jų – Viktoras Orbánas, siekiantis paversti Vengriją maža Vladimiro Putino Rusijos kopija, kurioje valdžios įtūžis nukreipiamas prieš žmogaus laisves, teises ir sveiką protą. V. Orbáno užmojai šiurpinantys: siekiama uždaryti nuo 1991 m. veikiantį Vidurio Europos universitetą, biurokratijos skalikai persekioja nevyriausybines organizacijas ir verčia atskleisti paramos teikėjus iš užsienio, smūgių sulaukė žiniasklaida ir oponentai.
Gal įsismarkavus bus pradėta drausti rodyti viskį grukšnojantį kaubojų, cigarą traukiantį gangsterį, dviejų vyrų ar moterų bučinį?
Vengrija jau nebėra viena tokia Europoje. Štai tulžinga Lenkijos valdančioji dauguma be skrupulų ėmėsi Konstitucinio Teismo ir visuomeninės televizijos, žmogaus teisių gynėjai ir liberalūs intelektualai stumiami iš viešojo gyvenimo. Lietuvos valdančiųjų požiūrį į žmogaus teises puikiausiai iliustravo balsavimas už vadinamąjį partnerystės įstatymą, kuriam pritarė mažiau nei penktadalis parlamentarų. R. Karbauskio požiūrį į žmones apskritai iškalbingai atskleidė jo demaršas vienoje televizijos laidų, kai už nugaros sėdintiems žaliomis kaklaskarėmis pasipuošusiems partijos kolegoms liepė pakelti rankas, kurie pritaria vienos lyties porų partnerystei. „Nekyla. Šnekėti nereiktų, kad mes turime skirtingas nuomones“, – apibendrino valstiečių lyderis. Homofobijos užkratas gajus ne tik bandą primenančioje valstiečių frakcijoje, bet ir opozicijoje. Štai konservatorius Laurynas Kasčiūnas žodžių į vatą nevyniojo: „Kai kurie žmonės nori išplėsti savo teises.“ Valdantieji moka keršyti ir tai daro valstietiškai gudriai kaip Agnė Širinskienė, Seimo Sveikatos reikalų komitete marinuojanti ES ir Kanados prekybos sutartį. Iniciatyvų drausti ir riboti dabartinei daugumai netrūksta, ši manija miela ir daliai dešiniosios opozicijos. Siekis kontroliuoti kino teatruose rodomus filmus, nors ir pridengtas tauria kovos su propaganda skraiste, būtų žingsnis cenzūros link. Gal įsismarkavus bus pradėta drausti rodyti viskį grukšnojantį kaubojų, cigarą traukiantį gangsterį, dviejų vyrų ar moterų bučinį? Po to imtasi neįtinkančių visuomenininkų, universitetų, žiniasklaidos? Keršto žaidimai gali būti pražūtingi. Lietuviai kerštu valdžią nubaudžia per kiekvienus rinkimus, vengrams tai padaryti jau gerokai sunkiau, rusams gali nebepavykti niekada. Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
2017 07 09 20:00
Spausdinti