Meniu
Prenumerata

pirmadienis, balandžio 29 d.


L.Mažutis: „Investuojame į auksinius šaukštus, o mokslo žmones paliekame už borto“
Laura Čiginskaitė
(Edgaro Kurausko nuotr.).

Baigęs studijas Strasbūro ir Harvardo universitetuose, dr. Linas Mažutis atsisakė siūlymų tęsti mokslinę veiklą užsienyje ir grįžo į Lietuvą. Apie kliūtis, kurias teko įveikti galimybių šalyje, kad atliktų pasaulyje pripažintus tyrimus, ir kita su mokslininku kalbėjosi Laura Čiginskaitė.

– Kodėl baigęs studijas prestižiniuose universitetuose nusprendėte mokslinės veiklos imtis Lietuvoje? – Priimti tokį sprendimą paskatino ne viena, o daug priežasčių. Pirmiausia, man atrodė, kad Lietuva yra galimybių šalis, nors dabar jau kiek atsargiau į tai žvelgiu (šypteli). Antra, nemažai laiko pragyvenęs svetur, turėjau apsispręsti, visgi likti gyventi užsienyje ar grįžti į Lietuvą. Taigi, buvo atėjęs laikas priimti sprendimą. Trečiąja priežastimi tapo prof. Arvydas Janulaitis ir ypač jo palaikymas, tiek moralinis, tiek finansinis. Dažnai sakoma, kad kritikuoti lengviausia, bet faktas, jog mūsų šalyje nėra institucinės, universitetinės ar valstybinės strategijos, ir niekas nesiima susigrąžinti specialistų, užsienyje įgijusių unikalių žinių bei patirties. Visa tai paliekama savaiminiams procesams arba individualių žmonių iniciatyvai. Tai iliustruoja mano istorija. Manęs niekas, išskyrus prof. A.Janulaitį, nekvietė grįžti ir kurti inovatyvių mikroskysčių technologijų Lietuvoje. Turbūt niekam nerūpėjo. Tuo pat metu Harvardo universitetas man siūlė ilgalaikę darbo sutartį, tačiau jos atsisakiau, grįžau į Vilniaus universitetą, kur pasirašiau vienų metų darbo sutartį. Kol kas nesigailiu. Pasisekė, kad pavyko gauti Europos Komisijos finansavimą, nes antraip būtų buvę labai sunku. Užsienyje studijuoja ir dirba daug lietuvių, nemažai jų – įdomiose ir tikrai svarbiose srityse. Ar kas nors imasi juos sugrąžinti? Ar skatina įsitraukti į procesus, kurie prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos plėtros? Vargu. Tai paliekama pavienių asmenų iniciatyvai. – Ką reikėtų daryti, kad protų nutekėjimo procesas būtų sulėtintas, o bent dalis talentų baigę studijas grįžtų? – Šiuo metu Lietuva vykdo neveiksnumo politiką. Vyrauja požiūris: „nieko nedarykime“, „leiskime procesams vykti savaime“, „kaip bus, taip bus“, „jeigu išsispręs, tai pasigirsime, kiek daug padarėme, jei nepasiseks, nieko nesakysime“. Atrodo, kad nėra valstybinio požiūrio, kaip išsaugoti talentus Lietuvoje, o išvykusius studijuoti svetur – susigrąžinti. Nėra nei strategijos, nei vizijos. Todėl niekas nesiima jokių veiksmų. Viskas vyksta savaime. Jeigu Lietuvoje neturime veiksmų plano, kaip išvažiavusius specialistus susigrąžinti, vadinasi, negalime jų ir sulaikyti.
Jeigu Lietuvoje neturime veiksmų plano, kaip išvažiavusius specialistus susigrąžinti, vadinasi, negalime jų ir sulaikyti.
Dažnai pabrėžiama, kad žmogaus neįmanoma priversti likti. Taip, neįmanoma, tačiau, jei sudarytume jam sąlygas čia jaustis reikalingam, jeigu jis galėtų pragyventi kaip doktorantai ir mokslininkai užsienyje, padėtis būtų kitokia. Sakykim, Prancūzijoje doktorantui mokama 900 eurų per mėnesį stipendija, o Lietuvoje – 400 eurų. Po doktorantūros specialistas, įgijęs daktaro laipsnį, Lietuvoje gauna mažiau už doktorantą. Ar tai normalu? Manau, jei Lietuvoje būtų sukurtos bent kiek panašios sąlygos į esančias Vakarų Europoje, matytume visiškai kitokį vaizdą. Vyrauja nuomonė, kad mūsų šalis tiek pinigų neturi. Bet man atrodo, kad pinigų yra, tačiau jie netinkamai paskirstomi, nes, kaip minėjau, nėra kryptingos politikos. Investuojame į auksinius šaukštus, kepures, miltus ir kitus daiktus, o mokslo žmonės paliekami už borto.
Investuojame pinigus į auksinius šaukštus, kepures, miltus ir kitus daiktus, o mokslo žmonės paliekami už borto.
Lietuvoje, regis, lyg ir yra daug atsakingų žmonių, bet nėra atsakomybės. Būdami valdžioje asmenys gali priimti kvailiausius sprendimus, kurie turės žalingų padarinių ateinančius penkerius ar dešimt metų, tačiau dėl to kaltų nebus. – O jūs pats, išgirdęs, kad jaunas perspektyvus studentas ar doktorantas ruošiasi emigruoti, kokius argumentus pasitelkiate mėgindamas įkalbėti jį likti? O gal net neįkalbinėjate? – Atvirai pasakysiu – nebandau atkalbėti. Tačiau mėginu išsklaidyti iliuzijas, kurias dauguma mūsų yra susikūrę apie svečias šalis: įsivaizduojame, kaip viskas puiku užsienyje, o Lietuvoje – viskas blogai. Realybė tokia, kad kitose valstybėse yra ir gerų, ir blogų dalykų. Taip pat Lietuvoje. Kai doktorantai, studentai susiruošia vykti į užsienį, jiems patariu rinktis perspektyvias sritis, kurių dar nėra Lietuvoje, nes panorėję jie galės grįžti ir, tikėkimės, čia bus laukiami, reikalingi, vertinami. Taip elgiausi pats – užsienyje įgijau tokių žinių ir patirties, kurių Lietuvoje nebuvo.
(Edgaro Kursausko nuotr.) Deja, daug studentų išvažiuoja į Angliją tik todėl, kad ten yra Kembridžas ir Oksfordas. Taip, jie baigia tuos universitetus, tai „sustiprina“ jų gyvenimo aprašymus, bet dažnai paaiškėja, kad įgytos žinios ne visada reikalingos konkrečioje šalyje. Noriu pasakyti, kad svarbu neapsigauti, nes naujausias technologijas kuria ir atradimus padaro ne prestižiniai universitetai, o mokslininkai ir jų grupės. Puikiai žinomas pavyzdys – prof. Virginijus Šikšnys genomo (organizmo genetinė medžiaga, užkoduota DNR – IQ past.) redagavimo mechanizmą atrado Vilniuje, o ne Harvarde ar Oksforde. Tai parodo, kad bent jau tiksliesiems mokslams svarbu ne tik universitetas ar šalis, o mokslininkų grupė ir jos vykdomi tyrimai. Mano nuomone, renkantis profesinę sritį ar mokslinę karjerą, į tai reikėtų labiausiai atkreipti dėmesį. – Lietuvos švietimo sistema sulaukia vis daugiau kritikos. Ar mūsų šalis išties smarkiai atsilieka nuo užsienio, kaip rodo reitingai? Gal verta siekti proveržio, sakykim, tiksliuosiuose moksluose? – Gana sudėtinga lyginti Lietuvą su kitomis šalimis, nes mūsų švietimo sistema susijusi su mokinio ir studento krepšeliais. Nekreipiama dėmesio į kokybę. Iš patirties galiu pasakyti, kad tiek Strasbūre, tiek Harvarde jaučiausi lygiavertis ir net geriau pasiruošęs. Bet tai turbūt galima sieti ne tiek su Lietuvos švietimo sistema, kiek su paties žmogaus iniciatyva. Gilinausi į savo darbo temą iki smulkiausių detalių, labai daug studijavau savarankiškai. Pagrindinė Lietuvos problema – kvalifikuotų specialistų trūkumas. Tam tikrose srityse, pavyzdžiui, biotechnologijų, biochemijos, lazerių, esame nemažai pasiekę, turime solidų įdirbį. Tačiau, vertinant kvalifikacijos ir pasiruošimo lygį kitose srityse, jaučiamas specialistų vakuumas. Pastebiu, kad jis kuo toliau, tuo labiau didėja, ir niekas nesiima nieko daryti. Kodėl? Nes visi jaučiasi bejėgiai pakeisti esamą padėtį. – Bet išeitis turėtų būti. Nuo ko reikėtų pradėti? – Būtina orientuotis į kokybę, o ne į kiekybę. Vertinant nacionalinio finansavimo sistemą, Lietuva pernelyg orientuojasi į kiekybę. Rezultatas – daug menkaverčių darbų, kurie niekam nereikalingi. Mano galva, reikėtų identifikuoti tam tikras mokslines grupes ir jas remti tiek finansiškai, tiek administraciniu atžvilgiu. Tokios mokslinės grupės galėtų ugdyti jaunus specialistus, kaupti žinias ir patirtį, didinti kompetencijas ir tapti konkurencingos pasauliniu mastu. Mūsų mažoje šalyje tas grupes identifikuoti nesunku, jas būtų galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Taip pat būtina investuoti į jaunus žmones, nes jie – šalies ateitis. Būtų nuostabu, jeigu atsirastų programa, kuri doktorantui ar jau turinčiam mokslų daktaro laipsnį „paskolintų“ tam tikrą pinigų sumą, skirtą ilgametei stažuotei pasauliniuose mokslo centruose su sąlyga, kad po to tas asmuo bent dvejus metus atidirbtų Lietuvoje ir perduotų įgytas žinias. Ir jeigu žmogus įvykdo įsipareigojimus, skola nubraukiama. Kitaip sakant, valstybė investavo į specialistą ir iš jo gavo naudos – jis parvežė naujų žinių, kvalifikacijų, mokė kitus. Taip valstybė galėtų paskelbti konkursus ir atrinktus talentus siųsti į užsienį. Manau, kad daug jaunimo susidomėtų. Teko girdėti, jog daugelis šalių panašų modelį sėkmingai taiko. Taip galėtume ne tik užpildyti atsivėrusį kompetencijos vakuumą, bet ir aiškiai orientuotis, kuria kryptimi žengiame, kokių žinių trūksta, kokių sričių specialistus ruošiame čia ir kokius siunčiame stažuotis į užsienį. Net ir turint pakankamai lėšų, jeigu jos nėra kryptingai investuojamos į žmones, kvalifikacijos kėlimą ar specialistų pritraukimą, padėtis nepasikeis. Galima investuoti dešimt milijonų į aparatūrą biotechnologijos srityje, tačiau, jeigu nebus specialistų, nebus sukurta sistema, skatinanti darbo kokybę, pokyčių nesulauksime. Tada vėl girdėsime: „Žiūrėkite, investavome dešimt milijonų, ir niekas nepasikeitė.“ – Grįžęs į Lietuvą įkūrėte startuolį „Droplet Genomics“. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? – Didžiausias galvos skausmas – kur rasti specialistų. Mums pasisekė, kad sugebėjome pritraukti kelis žmones iš Oksfordo ir Kolumbijos universitetų. Bet mums tiesiog pasisekė. Jeigu nors vieno jų nebūtų, jaustume didelį stygių. Idėjų Lietuvoje sklando daug, bet trūksta darbuotojų, kurie būtų pajėgūs jas įgyvendinti. Norint sukurti sėkmingą startuolį, reikia kvalifikuotų specialistų ir daug dirbti. Žinau, kad kai kurie Oksfordo, Kembridžo universitetus baigę asmenys norėtų grįžti į Lietuvą ir čia kurti startuolius, bet jie nežino, kaip tai padaryti, nes nėra pagalbos, nėra skatinimo programų. Kitas sunkumas, su kuriuo pats susidūriau, – iš kur gauti lėšų. Mes dirbame labai konkurencingoje srityje – jeigu tam tikrų darbų nepadarytume per pusmetį, galima sakyti, būtume išspirti iš rinkos. Todėl turime dirbti itin greitai ir efektyviai. – Pagrindinis jūsų įkurto startuolio produktas – mikrogardelės, naudojamos įvairiems medicinos tyrimams. Kaip jie atliekami? – Mikrogardelių paskirtis – labai įvairi. Medicinoje jos gali būti naudojamos įvairioms ligoms, pavyzdžiui, vėžiui, diagnozuoti, taip pat atliekant fundamentalius tyrimus. Kiekviena vėžinė ląstelė į medikamentus reaguoja skirtingai, ir tai tiksliai nustatyti leistų technologija, kurią bandome plėtoti. Mikrogardelės gali būti naudojamos ir siekiant išsiaiškinti genetinį polinkį į tam tikras ligas, pavyzdžiui, į diabetą. Dirbame ne tik su mikrogardelėmis. Mūsų tikslas – sukurti platformą, kuri leistų atlikti pavienių ląstelių genomo analizę. Šią platformą sudarytų ir mikrogardelių lustai, ir reagentai, ir aparatas, ir kitos priemonės. – Kuo šis būdas pranašesnis už įprastą diagnostiką? – Paaiškinsiu plačiau. Kai pacientui diagnozuojamas vėžys, gydytojai turi nuspręsti, kokius vaistus skirti, kad žmogus pasveiktų. Dažniausiai remiamasi patirtimi ir nusprendžiama parinkti komerciškai prieinamą vaistą. Sakykim, medikamentų veikiamas navikas sumažėjo 30 proc., bet 70 proc. jo liko. Tada ieškoma kito vaisto. Šis vėžinį darinį sumažina dar 20 proc., bet po kiek laiko auglys vis tiek pradeda didėti. Taigi, nežinoma, kaip vieni ar kiti medikamentai veiks naviką, nes jį sudaro pačios įvairiausios navikinės ląstelės, kurios skirtingai reaguoja į vaistus. Tikime, jog tai leis labai tiksliai numatyti mūsų plėtojama technologija. Sakykim, bus žinoma, kad vaistas A nužudys 50 proc. vėžinių ląstelių, jeigu bus skirti A, B ir C medikamentai, žus 90 proc., o A, B, C ir D – 99 proc. vėžinių ląstelių. Gydytojai galės tiksliai žinoti, kokias vaistų kombinacijas parinkti onkologiniams pacientams. Šiuo metu išoperavus auglį, audiniai sutrinami ir toje košėje bandoma aptikti mutacijas bei skirti vaistus toliau gydyti. Tačiau naudojant šį metodą sumaišomos sveikos ir vėžinės ląstelės. Jei audinyje yra labai mažai piktybinių ląstelių, pavyzdžiui, viena iš milijono arba viena iš tūkstančio, vientisoje masėje sudėtinga aptikti tą vėžio sėklą, iš kurios auglys išaugo. – Šios naujovės rezultatus, kiek suprantu, aprašėte mokslinio žurnalo „Cell“ straipsnyje „Pavienių kamieninių ląstelių transkriptomikos analizė panaudojant skaitmeninius kodus“, kuris sulaukė pasaulinio pripažinimo? – Taip, straipsnyje aprašėme naują technologiją, kuri leidžia labai efektyviai izoliuoti atskiras ląsteles į mikrolašelius, pažymėti kiekvieną ląstelę su skirtingais DNR kodais ir tada nustatyti kiekvienos jos genus. Su šia technologija „juodai“ dirbome apie trejus metus, gavome JAV vyriausybės ir ES finansavimą (Lietuvos biudžetui ji nieko nekainavo). Visų pastangų rezultatas – Vilniaus universitetas (kartu su Harvardo) ją patentavo. Tikiuosi, kad bėgant laikui bus gauta ir pelno. Šiemet ši technologija laimėjo pirmą vietą „Lithuanian-American Innovation Award“ konkurse. Kalbant trumpai, sukurta technologija leidžia nustatyti kiekvienos ląstelės individualų genomą, t. y. identifikuoti, kuri ląstelė yra vėžinė, imuninė, sveika ar pažeista. Vėžį sudaro labai daug įvairių ląstelių, ir vienos jų yra jautrios vaistams, kitos – atsparios, vienos – piktybinės, kitos – ne. Kadangi pasitelkę išplėtotą technologiją galime identifikuoti kiekvieną ląstelę, ateityje bus galima parinkti efektyvesnius gydymo būdus. Mūsų startuolis bando šią technologiją komercializuoti. Daug mokslinių tyrimų grupių iš viso pasaulio kreipiasi į mus, kad padėtume ją įdiegti laboratorijose. Vien pernai pas mus buvo atvažiavę mokslininkų iš Ispanijos, Anglijos, Airijos, Vokietijos, JAV, kad perimtų mūsų patirtį. Ar dažnai į Lietuvą atvyksta užsieniečių, norinčių išmokti naudotis naujausiomis technologijomis? – Galbūt išties realu, kad vieną dieną Lietuvos mokslininkai gaus Nobelio premiją, nes tokių kalbų girdime vis dažniau? – Nobelio premija iš niekur neatsiranda. Tai ilgametis ir sunkus darbas, susijęs su aukštos kvalifikacijos žmonėmis, pakankamu mokslinių tyrimų finansavimu ir, kaip minėjau, strateginiu valstybės požiūriu. Labai tikiuosi, kad lietuviai ateityje gaus Nobelio premiją, bet kol kas tai vertinčiau atsargiai.

L. Mažutis

1980 m. gimė Vilniuje. 2000–2005 m. studijavo biochemiją Vilniaus universitete (VU). 2005–2009 m. studijavo doktorantūrą Strasbūro universitete (Prancūzija). 2010–2012 m. – podoktorantūros stažuotė Harvardo universitete (JAV). 2012–2015 m. vizituojantis tyrėjas Harvardo, CALTECH ir Kolumbijos universitetuose. 2013 m. tapo Marie Curie stipendininku. Nuo 2013 m. vadovauja VU Biotechnologijos instituto Mikroskysčių technologijų sektoriui. 2016 m. su bendraminčiais įkūrė startuolį „Droplet Genomics“.
2017 06 06 09:00
Spausdinti